Dėl Rasos (Joninių) išsaugojimo švenčių dienų sąraše

Lietuvos Respublikos Seimui

Lietuvos Respuiblikos Seime užregistruotas įstatymo projektas „Dėl Darbo kodekso 162 straipsnio pakeitimo“ Nr. XIIP-1833, kuriuo siūloma tradicinę kalendorinę lietuvių šventę Rasas (Jonines) birželio 24 d. išbraukti iš švenčių dienų sąrašo. Ši šventė Lietuvoje turi labai senas tradicijas, paminėta dar XIII a. šaltiniuose (1262 m. Ipatijaus metraštyje), yra svarbiausia vasaros šventė tradiciniame kalendoriuje. Lyginant su kitomis šalimis, kuriose žinoma vidurvasario šventės tradicija, lietuviškoji Rasos šventė (seniau dar vadinta Kupolių švente, po krikščionybės įvedimo – Joninėmis) pasižymi ypatingu papročių turtingumu, įvairove ir įprasminta simbolika. Tuo mūsų šventė gerokai pralenkia kitas Europos šalis, išskyrus tik kitą baltų žemę – Latviją, kurioje iki šiol gyvuoja tradicija švęsti Lyguo ir Janio šventes. Lietuvoje Rasos šventė pasižymi dar viena išskirtine reikšme, susiformavusia pastaraisiais dešimtmečiais: būtent nuo šios šventės atgaivinimo 1967 m. prasidėjo ryškų rezistencinį pobūdį įgavęs folklorinis judėjimas Lietuvoje, vėliau tapęs bene didžiausiu visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje, kurio dėka vėliau kilo „dainuojamoji revoliucija“, padėjusi Lietuvai atgauti nepriklausomybę.

Vidurvasario šventė švenčiama daugelyje Europos šalių, ypač Baltijos jūrą supančiose šalyse: kaip valstybinė šventė – Latvijoje (švenčiama dvi dienas), Estijoje, Islandijoje, Suomijoje ir Švedijoje (pastarosiose švenčiama po dvi dienas, vieną – kaip oficiali šventė, kitą – išvakarėse kaip neoficiali šventė de facto), o Italijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje – kaip oficiali šventė daugumoje šalies regionų.

Paprastai valstybė įteisina šventę kaip nedarbo dieną atsižvelgdama ne tik į tarptautinę jos reikšmę, bet ir į savo šalies tradicijas. Galima pastebėti, kad vidurvasario šventę labiausiai švenčia Europos šiaurėje esančios valstybės, kadangi jose saulės reikšmė daug didesnė negu Europos pietuose. Dėl to projekto autorių teiginys, kad reikia atsisakyti Rasos (Joninių) šventės, nes ne visos Europos šalys yra įtraukusios šią šventę į oficialių švenčių sąrašus, yra abejotinas. Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti sau svarbias šventes ir sudaryti sąlygas žmonėms jas švęsti, jeigu tai svarbu vietos tradicijų išsaugojimui, atitinka vyraujančias pilietines, politines ar religines nuostatas: pavyzdžiui, tik kai kurios šalys oficialiai švenčia Reformacijos dieną, šv. Patriko dieną, šv. Kirilo, Jano Huso dieną ir t.t.

Seimo narių siūlymas išbraukti iš Darbo kodekso Rasos (Joninių) šventę visų pirma grindžiamas teiginiu, kad Lietuva tarp kitų Europos šalių pirmauja šventinių dienų skaičiumi. Siekiant įvertinti tokio požiūrio pagrįstumą, Etninės kultūros globos taryba 2014 m. atliko tyrimą (apimantį 35 Europos valstybes), kuris minėtą teiginį paneigia. Tyrimas parodė, kad įvairių valstybių švenčių skaičiaus palyginimas neretai yra klaidingas, kadangi neatsižvelgiama į tai, jog Lietuvoje įteisinta tik vienintelė oficiali šventės statuso forma (švenčių diena), kai kitos Europos šalys turi ir kitokio statuso šventes, kurių metu nedirbama: neoficiali šventė, kuri pagal Europos Konvencijos 5 straipsnį skaitoma vieša švente (nedirba verslas, mokyklos, administracijos, bankai); oficiali šventė tam tikruose šalies regionuose; pusiau oficiali šventė (dirbama iki vidurdienio). Lietuva turi daugiausia su savaitgaliais nuolat sutampančių oficialių švenčių (Motinos diena, Tėvo diena, Velykų sekmadienis), bet mažiausiai nuolat sutampančių su pirmadieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais švenčių (kitose šalyse švenčiamas Velykų ketvirtadienis ir penktadienis, Šeštinės, Sekminių pirmadienis, devintinės ir kt.), todėl realus nedarbo dienų per šventes skaičius Lietuvoje 2014 m. buvo gana mažas: daugiau realių nedarbo dienų per šventes būta net 23 valstybėse, tiek pat – 3, mažiau – tik 8 šalyse.

Siūlymo autoriai tikisi, jog nedarbo dienų skaičiaus mažinimas papildys šalies biudžetą ir pateikia duomenis, kad vidutiniškai per vieną nedarbo dieną valstybės biudžetas patiria iki 100 mln. Lt nuostolį. Šie skaičiai gaunami mechaniškai dalijant metinį valstybės biudžetą iš darbo dienų skaičiaus, tačiau neatsižvelgta į tai, kad per Rasos (Joninių) šventę į Lietuvą specialiai atvyksta užsienio turistai, kurie naudojasi viešbučių, restoranų ir kitomis paslaugomis, suaktyvėja kaimo turizmo ir tradicinių amatų verslai, žmonės keliauja į kaimus, miestelius ar kitus miestus, iš to kyla transporto paslaugų paklausa, vyksta prekyba ir kita ekonominė veikla, atnešanti pelnus tiek įmonėms, tiek naudą valstybei.

Tuo remiantis nepritariame Seimo narių siūlymui išbraukti Rasos (Joninių) šventę iš Darbo kodekso 162 straipsnio ir siūlome daugiau dėmesio skirti šios šventės senųjų tradicijų sklaidai, siekiant turiningesnių šios šventės šventimo būdų plitimo Lietuvos visuomenėje.


Dalia Urbanavičienė    Susisiekti su peticijos autoriumi


OR

Your email address will not be published on our site. However, the author of the petition will see all the information you provide on this form.

You will receive an email with a link to confirm your signature. Please check your inbox (and spam folder).
Facebook