Dėl Rasos (Joninių) išsaugojimo švenčių dienų sąraše

Rasos - viena labiausiai jaudinančių mus pasiekusių prosenovinių švenčių. Joms prilygsta Kūčios ir Kalėdos. Rasų judėjime pradėjau dalyvauti nuo kokių 85-ųjų. Tai buvo mano jaunatviško protesto prieš sistemą būdas - jaudinantis, skatinantis šviestis, mokytis, tobulėti, nepasiduoti vartotojiškumui.
Atsisakyti Rasų-Joninių gali tik visiškas mankurtas, beraštis tamsuolis, pagal savo sugedimo laipsnį arba pagal kelis alkoholikus sprendžiantis apie šventės vertę. Rasos ir verslas, pelnas, alkoholis - visiškai nesisiejantys indai. O dėl švenčių gausos ir šventinių nedarbo dienų Lietuvoje galiu pasakyti: ne vien duona ir darbu žmogus sotus. Tautos ir žmogaus gyvastis, esmė - ne pilvas, o siela, širdis. Rasos - viena iš tų švenčių, kurios ugdo mūsų sielas. Bet kažkam atrodo, kad tai nereikalinga ir netgi žalinga. Taip gali kalbėti tik savo tautos ir valstybės priešas.
Nepasiduokim.